- išsišiepėlis
- išsišiẽpėlis, -ė smob. (1) 1. J kas vis pravertomis lūpomis, išsišiepęs: Negražus – toks išsišiepėlis Ig. Kas ją ims tokią išsišiẽpėlę Ig. Aš su tokiu išsišiepėliu nenoriu nė draugauti Žvr. 2. Š kas vis juokiasi, pašaipa: Kurs išsišiepęs šypso, tas išsišiẽpėlis J. Nebūk toks išsišiepėlis Km. Ką tu padarysi tam išsišiepėliui Kp. Nerodyk dantų, išsišiepėli, ba kas nors gali da išmušt! Vj. 3. Rm kas silpnas, paliegęs, vis ligomis skundžiasi: To[ji] jų mažoja mergaitė tokia išsišiẽpėlė: išbalus, nevalgo dorai Slm. Ot išsišiẽpėlis – nei gero pagalio nepakelia! Dg.
Dictionary of the Lithuanian Language.